Druska: natūralumas ir vertė

Tikriausiai sunku būtų surasti kitą taip prieštaringai vertinamą produktą, kaip druska. Viena vertus, druska yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiandien ji siejama ir su įvairiausiomis ligomis, visų pirma – aukštu kraujospūdžiu. Druska buvo laikoma nuo seno didžiuliu turtu, kurį siekiant užgrobti kildavo net karai. O įvairių tautų liaudies medicinos ją naudoja, kaip gydymo priemonę.

 

Guoda AZGURIDIENĖ,

Sveiko požiūrio asociacija

 

Klausant pasisakančiųjų „už“ ir „prieš“ druską, susidaro įspūdis, kad jie kalba apie skirtingus produktus. Panašu, kad taip ir yra – juk šiandien vartojama rafinuota druska yra visai kitokia nei natūrali druska. Tačiau dar labiau stebina tai, kad bandoma paneigti rafinuoto ir natūralaus produkto skirtumus. Organizmas pats druskos nepasigamina, todėl jos turi gauti su maistu. Iki pat XIX amžiaus druska buvo išskirtinis, brangus produktas. Šiandien druskos gamyba visiškai industrializuota. Ji gaminama didžiuliais kiekiais, iš įvairiausios kokybės žaliavos, o jos kaina neįtikėtinai maža.
Remdamiesi oficialiomis rekomendacijomis, druskos vengti turėtume taip pat griežtai, kaip ir riebalų. Nors, pavyzdžiui, dėl riebalų vyraujanti nuomonė jau kinta – sutinkama, kad vengti reikia vienos rūšies riebalų, o kitų, ypač nesočiųjų, turėtume vartoti daugiau. Manyčiau, kad ir dėl druskos neigiama nuomonė švelnės, nes pastaruoju metu pasirodo daug tyrimų, primenančių ir iš naujo įrodinėjančių druskos būtinumą mūsų mityboje.

Druska druskai nelygu

Žmonės tiek įprato vartoti perdirbtą druską, kad iš viešosios nuomonės visai pranyko supratimas, kad druskos vertė neatsiejama nuo jos natūralumo. Retas pirkėjas gilinasi, kas sudaro produktą ir kaip jis pagamintas. Žmonėms pakanka pavadinimo ir mažos kainos. Paprastai ant maisto produktų etikečių būna parašyta, ar jie yra rafinuoti ir kokia jų sudėtis. Ant druskos nerašoma, kad ji rafinuota. Tarsi natūralios jos ir būti negali.

Pavyzdžiui, įprastą stalo druską sudaro natrio chloridas (97,5 %), jodas (2,5 %), fluoras ir druskai neleidžiančios sukietėti dirbtinės medžiagos. Tokia druska rafinuojama aukštoje temperatūroje, todėl yra praradusi savo natūralią struktūrą. Šią druską organizmas pasisavina sunkiai, todėl  vartojant nesaikingai, ji gali didinti kraujo spaudimą, skatinti artritą, celiulitą, reumatą, inkstų bei tulžies pūslės akmenis, trikdyti visas gyvybines funkcijas.
Rafinuotas maistas išderina mūsų organizmą, nes žmogaus kūnas yra pritaikytas įsisavinti produktus, kaip juos gamta sukūrė. Pastarąjį šimtmetį kultūra laimi prieš natūrą, o nuo to kenčia mūsų sveikata.
Žymus vokiečių fizioterapeutas Svenas Hurtigas apie dabartinę stalo druską kalba taip: „Ji turi mažai ką bendro su natūralia druska, kuri kažkada buvo iškasta iš žemės. Natūralioje druskoje mineralų kiekis subalansuotas tokiu santykiu, koks yra reikalingas žmogui ir gyvūnams. Gamta yra tobula. Joje nėra nieko papildomo ir nereikalingo“.