Molio užkodavimas

Vasaros pabaigoje sostinės Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje palei transporto žiedą iškils skulptoriaus Tado Gutausko skulptūra „Laisvės kelias“ – paminklas vienam didingiausių įvykių, atvedusių Lietuvą į laisvę – Baltijos keliui. Šis paminklas – visuomeninė iniciatyva, sugalvota ir remiama pačių piliečių: skulptūros statyba finansuojama visų norinčių projekte dalyvauti žmonių lėšomis, kurie gali nusipirkti savo vardinę arba šeimos plytą. Kiek bus plytų, toks bus ir paminklas. Tai – ir pilietiškumo, ir tautos vienybės išbandymas. Birželio pradžioje jau buvo nupirkta daugiau nei 2 tūkst. vardinių plytų. Šios rankų darbo plytos pagal šimtametes tradicijas jau gaminamos keramiko Gintaro Kniežos dirbtuvėse Varėnos rajone.

Važiuojant Matuizų keliu, prie Versekos stovi keli dailūs iš plytų pastatyti namukai. Ant vieno iš jų – trys glazūruotos keramikos bareljefai – plyta, ąsotis ir čerpė. Tai – nuo kelio gerai matoma Gintaro Kniežos vizitinė kortelė. Jei kas bent kiek nusimano apie statybines medžiagas, iškart pastebi, kad ir pačios plytos kitokios, ne serijinės gamybos. Jos – taip pat savininko rankų darbo.     

 

Jokios chemijos!

 

Vilniuje gyvenęs vyras, turintis Klojimo teatro režisieriaus diplomą, susidomėjo keramika, išvyko gyventi į kaimą ir jau daugiau kaip 20 metų dirba su moliu. Daugelio gyvenime būna tam tikrų lemties ženklų ir gražių sutapimų: Kniežos senelio brolis Žemaitijoje kažkada turėjo plytinę, o kai jis atsikraustė prie Versekos, vietiniai senoliai jam pasakė, kad toje vietoje, kur jis kuriasi, kadaise stovėjo plytinė.

Ilgą laiką keramikas žiedė puodus, kurie graibstomi per įvairias muges, bet vėliau tarė sau: „Atėjo laikas įrodyti, kad ir plytą galiu nulipdyti.“ Vyras didžiuodamasis primena, kad senovėje buvo sakoma: puodžius ir stalius – ubagai, o plytininkus didikai prie savo stalo sodindavo.

Gera molinė plyta – itin sudėtingas ir didžiulio išmanymo bei meilės reikalaujantis gaminys. Vaikščiodami su šeimininku po plytinę, kuri iš tiesų yra nedidelė manufaktūra, prisimename nesenus laikus, kaip bedvasės „Palemono keramikos“ čerpės po kelerių metų pradėdavo trupėti, nubyrėdavo ir ištisi namų fasadai, sumūryti iš raudonų apdailos molio plytų. O štai mūsų senamiesčiuose senovinės plytos ir apsamanojusios čerpės laikosi iki šiol, laikui neketina pasiduoti net istorinių pastatų neapskardintų palangių plytos. Laikas tik šiek tiek nugludino jų kampus. O kiek saulės, lietaus, sniego, ledo ir automobilių išmetamųjų dujų atakų atlaikė, pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia!       

Tačiau rašytinių šaltinių ar dokumentų apie plytų gamybą ar plytinių įrenginius Lietuvoje beveik nėra išlikę, todėl trejus metus Knieža ieškojo literatūros, eksperimentavo, pagamino ir išmetė tūkstančius plytų. Pavyzdžiui, labai reikšmingi degimo krosnyje, kurioje tvyro tūkstančio laipsnių temperatūra, įvairiose jos vietose susidarantys net 10 laipsnių skirtumai.

Jis dirbo vadovaudamasis intuicija ir logika, o kurdamas ir tobulindamas savo technologiją, didelių klaidų nepadarė: kai vėliau gavo daug informacijos iš užsienio, suprato, kad jo klaidos buvo labai menkos.

„Svarbiausia, kad plyta būtų gaminama lauko sąlygomis. Saulė, vėjas ir lietus moliui tik padeda, bet suvaldyti stichijas – labai sunku. Tai labai primena buriavimą, – sako šimtametes tradicijas puoselėjantis vyras, tautinio paveldo sertifikato plytoms, čerpėms ir puodynėms savininkas. – Molis nėra paprasta medžiaga, nes nauja forma – naujas procesas. Molį reikia užkoduoti. Ir – jokios chemijos!“

 

Nieko naujo neišrasta

 

„Aš vadovaujuosi senovės receptais ne todėl, kad tai yra madinga, o todėl, kad tai – protinga“, – sako Knieža. Jis šypsosi, kad nieko naujo nėra išrasta, o garsių Vakarų plytų gamintojų skelbiami atradimai yra ne kas kita, o tik sumaniai nukopijuotos senųjų meistrų technologijos. Jis sako, kad senovėje 3 žmonės per dieną pagamindavo maždaug du tūkstančius plytų – koks darbo našumas! 

Kniežos svajonė – arklio varoma maišyklė, jis sako lauke turėsiantis ir malkomis kūrenamą degimo krosnį. Tokių Lietuvoje nėra išlikę, archeologai yra suradę tik fragmentų, todėl jos statyba bus naujų atradimų kupinas procesas.   

„Vienu degimu gerai išdegti plytas – aukščiausias meistriškumas“, – sako Knieža.

Meistras apgailestauja, kad Lietuvoje buvo sunaikinta keramikos pramonė, nes, anot jo, Kauno „Jiesia“ buvo keramikos intelekto ir meistrų centras, ten buvo sukaupta daug vertingos patirties, ir šio fabriko žlugimas jam yra labai skaudus.

Jo plytinėje yra du įrenginiai iš buvusios „Jiesios“ – spėjo nusipirkti, kol tie nenukeliavo į metalo laužą. Vienas rusiškas, kitas vokiškas. Abu – labai masyvūs, atrodo gana archajiškai, bet meistras juos restauravo, ir abu dabar puikiai veikia.

„Man garbė turėti keletą įrenginių iš „Jiesios“, – sako Knieža, rodydamas savo valdas.       

 

Molio auklėjimas

 

Lauke esančioje pašiūrėje ant lentų tvarkingai surikiuotos džiūsta vardinės plytos, iš kurių bus statomas paminklas „Laisvės kelias“. Kniežos pagalbininkas, energetikas Saulius, pasidėjęs pavardžių sąrašą, spaudžia žmonių pavardes po vieną raidelę. Kiekviena plyta meistrų rankų pagaminta, pačiupinėta, paglostyta, paguldyta. Jokio konvejerio, jokios pramonės, šimtaprocentis rankų darbas.

Kai tai matai, kai matai konkrečių žmonių, įnešusių savo indėlį į skulptūros statybą, pavardes, ir pats „Laisvės kelias“ įgauna visiškai kitą prasmę. Viskas labai žmogiška ir asmeniška. 

O viskas prasideda nuo molio kalno, stūksančio dirbtuvių kieme.

„Molis kadaise buvo atvežtas iš Ukrainos. 800 tonų šio molio vonioms gaminti buvo atsivežęs Lentvario „Kaitros“ fabrikas. Fabrikas bankrutavo, o teritorijoje liko gulėti keli šimtai tonų molio. Kūrėsi kita įmonė. Pasisiūliau jiems teritoriją išvalyti. Tie su džiaugsmu sutiko. Su tuo moliu jau daugiau kaip dešimt metų gyvenu – kur aš, ten ir jis. Tas molis – aukso vertės“, – sako Knieža. Nes molis, anot meistro, „turi būti išauklėtas“. Jį reikia prižiūrėti ir brandinti – kaip odą, vyną ar konjaką. Jis turi atmintį – kaip paruoši, taip ir tarnaus. Dar caro laikais peikiami būdavo plytininkai, kurie molį laikė trejus, o ne penkerius metus.

Iš to „auksinio“ molio ir gaminamos plytos paminklui. Iš krūvos paimtas molis pirmiausia valomas, paskui maišomas, dedama „prieskonių“ – kreidos, smėlio, kitokių stiklijančių medžiagų. Gauta masė dar kartą perkošiama. Vėliau molis gręžiamas, išeina savotiški blynai, kurie keliauja į maišyklę, primenančią milžinišką mėsos malimo mašiną. Tai ta, kurią anksčiau sukdavo arklys, ir tokią statysis Knieža. Dabar –varoma elektra.

Iš maišyklės išlenda molio „dešra“. Tai medžiaga, tinkama plytoms gaminti. Kaip ir kepėjas, taip ir plytų meistras atriekia gabalą „dešros“, teškia ją į formą, suspaudžia ir gabalą, o išėmęs stygomis supjausto į keturias dalis.

Paskui molis turi pailsėti, šiek tiek apstingti, bet dar minkštą plytą ima Saulius ir spaudžia žmonių pavardes. Vėliau jos keliaus į degimo krosnį ir bus glazūruojamos. 

 

Bandymų protokolai

 

Tradicijos tradicijomis, bet iš tų plytų bus statomas paminklas, ir ne vienai dienai. Vis garsiau skamba nematomas skeptikų choras, traukiantis liūdną giesmę: „Glazūruotos plytos – po atviru dangum!“

„Man tai – didžiulis iššūkis ir atsakomybė“, – prisipažįsta Knieža.

Tačiau meistras rodo VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos išduotą bandymų protokolą. Rezultatai – puikūs.

„Plytos atlaikė 100 šalčio ciklų ir buvo be defektų“, – painius skaičius komentuoja Knieža.

Kas yra 100 ciklų? Teoriškai – kai plyta iškenčia 100 perėjimų iš minusinės į pliusinę temperatūrą. 100 žiemų ir tiek pat vasarų? Ne, nes šalčių bei atodrėkių per metus būna ne vienas.

Kita vertus, bandymų ciklas yra daug atšiauresnis už natūralų: iš pradžių plytos 7 paras mirkomos vandenyje, kad maksimaliai prisigertų vandens. Paskui atšaldomos iki -15 ºC (+/– 3°) ir pašildomos iki +20 ºC (+/– 3°). Kas 10 ciklų plytos mirkomos iš naujo. Taigi sąlygos gerokai sunkesnės už natūralias, nes net fasadinės plytos niekada taip nemirksta ir nėra veikiamos tokių staigių temperatūros pokyčių. Laboratorija šioms plytoms suteikė F.2 kategoriją – aukštesnės Europos Sąjungoje nėra.

Tačiau tuo Knieža neapsiribojo. Jau baigti ir 200 ciklų bandymai, tuojau atkeliaus ir bandymų protokolas. Rezultatai – tokie pat, puikūs, nors 200 ciklų bandymai netaikomi fasadų plytoms, jie skirti stogo čerpėms. Mokslininkai kursto Kniežą bandyti toliau, bet šis sako dabar neturįs tam pinigų.