Šuolio anatomija

Adrenalino pliūpsnis kaskart, kai žirgas atsispiria nuo žemės. Sustojęs laikas, pakibus ore ant pusę tonos sveriančio gyvulio. Ir duslus dunkstelėjimas, kai visos keturios kanopos galiausiai paliečia žemę, o pulsuojanti kaklo vena prieš karštligišką naujo šuolio preliudiją aprimsta tik porai sekundžių. Daugybė vyrų ir moterų nuo neatmenamų laikų su žirgu pakildami į orą jaučiasi išdidūs ir laimingi – patirti tokius pojūčius buvo ir yra jų modus vivendi. Amerikiečių literatūros klasikas Williamas Faulkneris rašė: ,,Skriedamas ant žirgo per kliūtį jaučiuosi puikiai. Galbūt dėl patiriamos rizikos, avantiūros. Bet kokiu atveju, tai yra tai, ko man reikia.“ Bet aš bandysiu išpešti, ko reikia mano pašnekovui – dvidešimt trejų metų jojikui iš Žačių – Benui Gutkauskui.

 

Medeina ČIJAUSKAITĖ

Važiuoju į Šiaurės Lietuvą, į miestą Mūšos, Dubysos ir Ventos upių takoskyroje – Šiaulius. Beno tėvų namai ir žirgynas – už 12 kilometrų, Žačių kaime. Ryžtuosi eksperimentui – prašau miestiečių, kad išvardytų žymiausius savo kraštiečius. Nieko nauja – vienareikšmiškai – šėlionės ir podiumai: saulėns ir apsijorkšyravusios manekenės. Beno Gutkausko, kurio medalių, taurių ir prizų lentyna tokia, kad amą prarandi, nepaminėjo nė vienas sutiktasis.

Teiraujuosi, ar jam naujiena, kad yra žinomas tik siauram aistruolių ratui? Ar taisyklė ,,jei nesi televizijoje – tavęs apskritai nėra“ ir jam kiša koją?

„Banalu, bet tiesa ta, kad Lietuvoje pinigų ir dėmesio vertas tik krepšinis. Na, kartais koks pavienis sportininkas užšoka „ant bangos“ – vasarą čia vis minėjo vieną tenisininką, kuris pasaulio reitingų lentelėje pakilo į ketvirtąjį šimtuką. Tokio pat lygio reitinguose šiandien esu ir aš – 266-as iš beveik 2 tūkst. geriausių. Bet niekam tai nė motais. Pasaulyje visos sporto šakos turi savo nišą, savo gerbėjų, o sporto žurnalistai spėja pasidžiaugti visų sėkme. Nežinau, kodėl Lietuvoje žirgų sportas ignoruojamas“, – svarsto Benas.

Jo nuomonei pritartų dauguma Lietuvos raitelių, kurie, metus lieję sūrų prakaitą, gali pradžiuginti vos kokį šimtą aistruolių, susirenkančių į Lietuvos konkūrų čempionatus. Pasaulyje kitaip – į 2010 metų FEI pasaulio taurės varžybas, kurios Ženevoje vyko balandžio 14–18 dienomis, susirinko apie 90 tūkst. žiūrovų, tarp kurių buvo ir Benas. Jis negali praleisti varžybų, kuriose rungiasi 45 geriausi raiteliai, atrinkti iš 132 visame pasaulyje vykusių kvalifikacinių etapų.

Bet jo artimieji tiki, kad vieną dieną tokiose varžybose Beno garbei skambės Lietuvos himnas. Lietuviai į tokias aukštumas dar niekada nebuvo užkopę, bet nerizikuočiau spėlioti, ar tai įmanoma – kai pirmą kartą Beną kalbinau 2007 metais, ant jo kaklo žibėjo Lietuvos konkūrų čempiono medalis, o jis be lašelio lietuviškosios dorybės – kuklumo – tikino, kad tai tėra laiptelis Olimpinių žaidynių link.

O kurios varžybos jam įdomiausios? Jau, rodos, girdžiu tariant Achene rengiamų CHIO (Concours Hippique International Officiel) varžybų pavadinimą, kurias legendinis jojikas Hansas Günteris Winkleris apibūdino kaip italų operą: „Jose verda drama, meilė, aistra ir emocija.“ Tačiau Beno žvilgsnis krypsta kitur: „Man prie širdies Varšuvos maniežai – šilti, šviesūs, kur geras gruntas, puikios sąlygos apšilti. O pastaruoju metu ir Taline ėmė patikti – maniežas buvo statytas „Eurovizijos“ konkursui – nors tiek iš jos naudos. Ne paslaptis, kad mūsų maniežams dar toli iki tokių standartų, o juk ir be didelių investicijų bent apsikuopti galėtume.“

 

Sąstingio priežastys

 

Retas lietuvis (ne tik raitelis) gali investuoti į savo karjerą tiek, kiek Benas. Bet greičiausiai ne pinigų stygius yra lemiamas nesisukantis sraigtelis, kad žirgų sportą kausto sąstingis. Estija ir Latvija nušuoliavo pirmyn, o Lietuvoje žirgininkystę gelbsti entuziastai, iš kurių tik apie 10% gyvena iš šio verslo. Šiandien šalyje yra daugiau kaip 40 žirginio sporto klubų, per 20 privačių, įrengtų su soliariumais ir baseinais žirgams, tačiau infrastruktūra taip ir liko stebėtinai primityvi.

Kad išbristume, reikia mąslumo, kryptingo finansavimo ir sisteminio darbo. Labai reikia gerų trenerių. Jaunimas nenori treniruotis – Gutkauskų žirgyne 10–15 žirgų galėtų joti jauni raiteliai. Bet Benas tikina, kad neranda norinčių sunkiai dirbti – tik duok geriausius žirgus, ir jie važiuos į Olimpines žaidynes. Kas nors juk turi ir mėšlą mėžti! O ir žirgo rengimas nėra pasivaikščiojimas parke – prabėga ne vieni sunkaus darbo metai, kol nekoordinuotas kumeliukas išauga į gerą šuolininką.

 

Nuo medžioklės iki Caprilli 

 

Iš kur radosi poreikis rengti gerus šuolininkus? Istorija byloja, kad XVIII amžiuje drastiškai pakito Anglijos kraštovaizdis – žemvaldžiai savo žemes tvėrė kaip išmanė. Taigi, jei norėjai mėgautis sklandžia medžiokle, tavo žirgas turėjo gebėti šokti per gana aukštas kliūtis – taip gimė naujas sportas.

Tačiau moderniųjų konkūrų erą pradėjo kapitonas Federico Caprilli (1868–1907), savo mokiniams liepęs sutrumpinti balnasaičius, kad raitelio koja labiau linktų ir stipriau remtųsi į balnakilpę, kad atliekant šuolį iš balno pakilęs raitelis svirtų pirmyn ir taip perkeltų savo svorio centrą (iki tol raitelis nepakildavo iš balno). Šis Caprilli mokymas – il sistema – ėmė pelnyti italams šlovę varžybose, todėl viso pasaulio jojikai suskubo mokytis šio revoliucingo meno.

Šiandien aukščiausio lygio varžybose kova verda petys petin, taškas į tašką, iš lyderio pozicijos atsidurti kad ir antrame dešimtuke – kasdienybė. Jei sumanytumėte savaitgalio pramogas pagardinti sportiniu prieskoniu – neišsiversite be konkūrų pradžiamokslio.

 

Konkūras 101

 

Varžybų aikštėje pirmiausia pamatysite po gilų gruntą tarp kliūčių klampojančius baltakelnius – varžyboms besiruošiančių jojikų kaktos paženklintos rūpesčio, akys kaip šuliniai geria kiekvieną mažmožį. Jei būtumėte arčiau, girdėtumėte, kaip preciziškai jie skaičiuoja savo žingsnius – keturi platūs žmogaus žingsniai prilygsta vienam žirgo šuoliui – raitelis kuria tik jam suprantamą virtualų planą, kuriame pažymėtas kiekvienas posūkis ir kiekvienas šuolis.

Visas kliūtis į bendrą sistemą – maršrutą – sujungia maršruto dizaineris. Benas ypač vertina Stefaną Wirthą – talentingą profesionalą, protingai parenkantį ir trajektorijas, ir atstumus. Bet yra ir tokių, kurie maršrutą išdėsto taip, kad po pirmosios kliūties raiteliai niekaip negali rasti antrosios. Vienas toks kartą darbavosi sostinės Vingio parke rengtose tarptautinėse varžybose – į raitelius buvo graudu žiūrėti.

Prasidėjus varžyboms, į aikštelę oriai įžingsniuoja raitelio ir žirgo duetas (prieš tai jie jau apšildę raumenis), raitelis pasisveikina su teisėjais ir nuskamba gongas – širdį suvirpinantis starto ženklas.

Kai raitelis nukreipia žirgą pirmosios maršruto kliūties link, oras tarytum įsielektrina. Sulaikę kvapą žiūrovai laukia pirmojo šuolio ir po kiekvieno sėkmingo nusileidimo negaili aplodismentų – arena tarsi pulsuoja – mirtina tyla, atodūsis ir audringos ovacijos. Skirtingos kliūtys reikalauja ir skirtingos technikos išmanymo. Pavyzdžiui, paprastą statmeną kliūtį sėkmingai įveiksi, jei žirgas judės aktyviai, bet nelabai greitai, o kylanti ir išsiplečianti kliūtis „prašosi“ didesnio greičio ir plataus šuolio.

Na, o jei nepasiseka, ir kliūties kartis lekia žemyn, visa arena unisonu aikteli – raiteliui skiriami keturi baudos taškai. Būna, kad žirgas ima ir sustoja priešais kliūtį – už tokią pražangą raitelis baudžiamas trim baudos taškais. Pasitaiko, kai neišsilaikęs krinta raitelis ar, pavojingai užkliudęs kliūtį, verčiasi žirgas – tada duetui skiriami aštuoni baudos taškai. Varžybose, kur laikas ribojamas, baudos taškų atseikės ir už jo viršijimą. Kiekviena žirgo kanopų smūgio neatlaikiusi kliūtis kursto žiūrovų aistras, ir tomis įtampos kaustomomis minutėmis sėkmė lydės tą duetą, kuris nė sekundei nepraras koncentracijos.

 

Kas padeda prisijaukinti sėkmę

 

Treneris, Beno teigimu, turbūt yra svarbiausia investicija. Ir ne tik dėl pergalių, bet ir dėl sveikų šonkaulių – kai trylikametis pradėjo treniruotis, savamokslis kaimo treneris nepaisė atstumo tarp kliūčių ir dėl tokios avantiūros Benas vertėsi kartu su kumele, o toji stodamasi sulaužė jam šonkaulius.

Esu girdėjusi, kad tokių atsitikimų, tik nebūtinai su laiminga pabaiga, patyrė ne vienas lietuvis drąsuolis, iš nepatyrimo pasikliovęs praktikais, kurie nepaliauja kartoti, kad teorija – tik vidutinybėms. O juk konkūro esmė – savikliova ir pasitikėjimas žirgu, kuris tokiais drastiškais metodais negrąžinamai sugriaunamas.

Šokti per kliūtį – natūralus žirgo instinktas. Bet esmė – suvokti ir atpažinti savo ir žirgo galimybių ribas. Raitelio užduotis – preciziškai valdyti savo kūną nuo kojų pirštų galiukų iki viršugalvio, kad suteiktų žirgui erdvės šuolyje gracingai išlenkti nugarą ir netrukdomai ištiesti kaklą. Jei pusiausvyra ir impulsas prieš kliūtį susvyruoja, žiūrėk, žirgas ima ir sustoja, o nepasirengusio raitelio laukia skrydis į grublėtą žvyrą. Patyręs treneris išmokys ne tik taisyklingai joti, bet ir kristi, būtent todėl jo patirtis praverčia net haute école raiteliams.

Gana paplitęs mitas, kad išmokti joti – vieni niekai. Iš tiesų, kai raitelis tik dviem pirštais laikydamas pavadį įsitaiso balne tarytum prabangiame krėsle, o virš kliūties pakyla, regis, be jokių pastangų, pradedi manyti, kad suvaldytum net neišjodinėtą eržilą. Tačiau profesionalaus jojiko šalmo atbraila po treniruotės slepia išrasojusią kaktą, o raumenys trūkčioja, išduodami įtampą ir gėlą.

Šiandien Benas dažniausiai treniruojasi pats, o kai atsiranda spragų, ieško profesionalų. Pastaraisiais metais jam ypač daug talkino ilgus metus Vokietijoje ir Belgijoje dirbantis Valdemaras Žukauskas ir buvęs jo treneris Phillippe’as Guerdat (šio sūnus Stevas praėjusių metų pasaulio taurės varžybose iškovojo aštuntąją vietą).

Turėti aukšto meistriškumo trenerį kasdien – didelė prabanga. Buvo metas, kai Benui padėjo naujosios technologijos – filmuodavo savo treniruotes, siųsdavo Vokietijoje gyvenančiam lietuviui Raimundui Udrakiui – vėliau per „Skype“ aptardavo klaidas.

Bet net ir turint puikų trenerį, nelengva įsiveržti į sportą, kurį valdo savotiška raitelių ,,masonų ložė“.

 

Konkūras – dinastijų sportas

 

Konkūras – iš kartos į kartą paveldima jojimo sporto rungtis. Jei esi bent kiek su tuo susijęs, būtinai būsi girdėjęs apie kelias Whitakerių kartas, kurių ne vieną dešimtmetį tobulinama šeiminio jojimo technika užtikrina jiems kone amžiną olimpą. Vos dvidešimt ketverių sulaukusi jauniausioji Whitakerių raitelė Ellen Olimpines Pekino žaidynes praleido tik dėl žirgo traumos.

Lietuvoje garsūs ir talentingi Navickų raiteliai, kurių jaunylis žirgyno koridorius pažino dar gulėdamas kūdikio lopšyje. Charizmatiškasis Rodrigas Pessoa, kurio tėvas Nelsonas Pessoa buvo vienas pirmųjų profesionalių brazilų konkūro meistrų, yra teigęs, kad jojimas užkoduotas jo genuose, ir rinktis kito kelio jis tiesiog neturėjo galimybės – šis sportininkas pasaulio čempionu tapo vos dvidešimt šešerių.

O Beno šeimoje tik jis ir pusbrolis Danielius sėda į balną. Niekas jam nepašnibžda iš kartos į kartą perduodamų „užkeikimų“, o pagalvę nuo nesėkmių pakiša nebent Angelas Sargas. 

Ar dažnai prireikia tos pagalvės? Nors Benas tikina, kad jo širdis prieš startą nebedreba, pripažįsta, kad jojimas – gana rizikingas sportas.

„Jodamas negali varnų gaudyti. Raiteliui labai svarbu savikontrolė ir visiška energijos koncentracija. Patyrusiam žirgui pakanka nuoseklaus kasdienio fizinio krūvio, kad galėtum jį valdyti „dviem pirštais“. Tačiau atsisėsk ant jauno žirgo – prireiks viso kantrybės rezervo. Negali sau leisti pratrūkti“, – kalba Benas.

Apskritai jojimas – sunkus fizinis darbas, o tarp jojimo šakų konkūras populiariausias ne tik todėl, kad iš karto matyti rezultatas, bet ir todėl, kad įtampa ir adrenalinas neapleidžia iki paskutinio šuolio.

Daugiausia medalių Filipinų istorijoje iškovojusi raitelė Toni Leviste tikina: ,,Joji ant nugaros gyvulio, kuris sveria apie penkis šimtus kilogramų. Jau vien todėl, kad jis dešimt kartų už tave didesnis, tiesiogine prasme tarp savo kojų laikai monstrą. Esmė – būti tuo, kuris kontroliuoja situaciją. Tai neįtikėtina, ir todėl konkūras yra viena pavojingiausių sporto rūšių pasaulyje.“

 

Siena – ne kliūtis šuoliui

 

Kalbame apie ribines situacijas. Benas tikina, kad netikėtumų dažniausiai nutinka per keliones ar užjūrio varžybas. Kartą, pavyzdžiui, važiuojant į Poznanę, išlūžo papuvusios seno furgono grindys, ir žirgas smarkiai susižeidė koją – o juk viskas galėjo baigtis daug blogiau.

Kitą kartą Taline maršrutą sušoko švariai, nekliudė nė vienos kliūties, o štai prieš paskutiniąją žirgas staiga sustojo, ir Benas skrido per kliūties viršų. Esu girdėjusi jojikus juokaujant, kad žirgai prieš kliūtį sustoja iš mandagumo, kad raitelis galėtų peršokti pirmas. Bet smagiausia Benui prisiminti, kad tada jis labiausiai nerimavo dėl naujų baltutėlaičių jojimo kelnių, kuriomis vilkįs jis tuoj turėjo drėbtelėti į žliugsintį purvą. Ir tik vėliau prisiminė, kad už tos vienos kliūties jo laukė prizinė vieta.

O kai jis papasakoja nutikimą, kaip su jauna kumele, kuri nusprendė peršokti kiaurai sieną (laimė, jiedu nusileido siaurame arklidžių perėjime ant betonuoto grindinio), pamanau, kad jis tikrai turės ką papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams. Kad ir kaip ten būtų, skrydžių į akmenuotą žvyrą darbščiam raiteliui pasitaiko vis rečiau – paskutinįsyk ir skriejo anuomet Taline.

 

Kaip neišskrieti iš balno

 

Ar žirgas galės būti sėkmingas konkūrininkas, pirmiausia lemia genetika. Pavyzdžiui, Lietuvoje vieno garsaus eržilo palikuonys paveldi jo silpnas kojas – taigi ambicingų jojimo sportininkų aspiracijų toks žirgas netenkins. Negana to, konkūrui rengiamas žirgas privalo būti drąsus, ištvermingas, ryžtingas, bet atsargus ir ne karštakošis.

Vieną šuolį per kliūtį sudaro penkios fazės, kurios patyrusio raitelio įveikiamos instinktyviai, taip kaip įgudęs vairuotojas keičia pavaras. Šios fazės raitelio galvoje tiksi it sekundės:

Vienas… Joju kliūties link, o galvoje jau sukasi mintys apie kitą: jei suklupsiu ties pirmąja, klaidų gali rastis ir daugiau. Štai kodėl varžybų nuotraukose, kurias man rodo Benas, jo žvilgsnis nukreiptas į tolį – jis akimis jau matuoja atstumą iki kitos kliūties, nors dar kybo ore virš pirmosios. Posūkio į kliūtį ir šuolio kampas – kito šuolio įžanga. Į tokio rango sportininko galvą įvairiausios mintys nebeplūsta – „O jei žirgas nešoks? Jei sustos prieš kliūtį? Jei neišsilaikysiu ir skriesiu iš balno?“ – tik pradedančiajam iš drėgnų delnų slysta pavadžiai ir neklauso įsitempę raumenys, o raitelis springsta nuo gerklėje įstrigusio panikos gumulo...

Du... Kai žirgas užpakalinėmis kanopomis milžiniška jėga spiriasi nuo žemės ir visą energiją sutelkia tam, kad įveiktų kliūtį, jojiko užduotis – prisitaikyti prie žirgo judesio į viršų ir pirmyn bei jam netrukdyti.

Trys... Pakimbu ore. Perskirstau savo svorio centrą, lenkdamasis pirmyn ir prigludęs prie žirgo stengiuosi kiek įmanoma sumažinti trintį ir padidinti „švaraus“ šuolio tikimybę.

Keturi… Prieš žirgą pagriebiant žemės traukai, svarbu akimoju pereiti iš pasyvios fizinės dimensijos į aktyviąją.

Penki… Tikslas – suvaldyti karštligiškai kitos kliūties link skriejantį eikliakojį ir pasirengti viską kartoti iš naujo.

 

 

Žemyn, tiesiai ir pirmyn

 

Auksinė konkūro trenerių pamokymų trejybė – „Žemyn, tiesiai ir pirmyn“. Tai – dogma kiekvienam raiteliui. Tokia eilės tvarka nugludinti veiksmai lems dalį varžybų sėkmės. Juose užkoduotas žirgo atsipalaidavimas, pavaldumas raiteliui, gebėjimas efektyviai keisti judėjimo greitį ir kryptį. Raitelio pusiausvyra įgalina žirgą išnaudoti visas vidines galias.

Paklaustas, koks būdo bruožas svarbiausias raiteliui, Benas su užsidegimu pasakoja, kaip svarbu turėti tikslą ir kryptingai dirbti. Neužmigti ant laurų ir nemanyti, kad jau viską žinai. Ir šiukštu – neversti kaltės žirgui, bet analizuoti savo klaidas – beveik visada įsitikinsi, kad žirgas čia niekuo dėtas. Jis daro tai, ką tu liepi jam daryti, o jei tavo signalai klaidingi – tai ne žirgo bėda.

Nepamainomos abiejų partnerių savybės – įžvalga ir intelektas. Kiekvienu atveju raitelis turi kruopščiai apskaičiuoti greitį, o šuolio galingumą rinksis žirgas. Širdis dainuoja, kai virš kliūties skriejantis gyvulys tarsi refleksyviai dar stipriau po savimi pariečia priekines kojas, – imi manyti, kad jis iš tiesų raiteliui pažadėjęs bendrystę.

Idealiu atveju kliūties link atjojama neskubant, susikaupus, pasitelkiant tik būtinus ir apgalvotus būdus žirgui suvaldyti. Bet geriausi pasaulio jojikai puse lūpų šnabžda, kad svarbiausia – šuolio džiaugsmas. Būtent todėl talentingiausi žirgai, rodos, užburia varžybų aikštelę – kiekvienas raumens virptelėjimas liudija jų pasitenkinimą tuo, ką daro.  

 

„Gyvi“ milijonai

 

Nereikia būti gudročiumi, kad suvoktum, jog žirgų sportas – labai brangus užsiėmimas, ir be valstybės dotacijų tam ryžtis gali arba avantiūristas, arba uolus aklatikis – brangūs žirgai, brangus jų išlaikymas, treniravimas, inventorius, ką jau kalbėti apie kelionių transportą.

Šmirinėdama po Beno furgoną akimirką suabejoju, ar vis dar esu Lietuvoje, kur žirgai paprastai vežami krovininiais vilkikais – Beno furgonas – tarsi legendinės MTV laidos ,,Pimp my ride“ šedevras.

Šio ,,namelio ant ratų“ vidus švyti baltutėle oda, o grindų parketlenčių spindesys priverčia susigėsti, kad įrioglinau purvinais jojimo batais. Ant sienos įtaisytas plazminis televizorius, o paspaudus pulto mygtuką, iš lubų tyliai nusileidžia minkštutėlė lova. Visiškai įrengta virtuvė ir, žinoma, visi higienos taškai. Reguliuojamas žirgų gardų dydis, pagal specialų užsakymą pagaminti atskyrimai tarp eržilų – kad nesikandžiotų ir nesusižeistų per kelionę. Neapsiverčia liežuvis klausti tokios prabangos vertės, todėl pradedu, nuo, mano manymu, kuklesnių pirkinių ir pasirenku ne visai tiksliai, nes paklaustas apie žirgų kainas, Benas prityla.   

„Šiaip žirgo kaina – susitarimo reikalas, yra daugybė niuansų. Pastarasis atsiėjo 150 tūkst. eurų“, – ištaria jis.

Palyginimui – Lietuvos kilmės žirgų kaina svyruoja nuo 3 iki 15 tūkst. EUR. Taigi du pagrindiniai Beno žirgai – bene solidžiausia investicija Lietuvoje. Bet Benas žino, kad jokios garantijos, jog toks kapitalo indėlis atsipirks, nėra. Žirgas bet kurią minutę gali patirti traumą ir apskritai nebegalėti šokti.

Tas, kam iš vidaus pažįstami žirginio verslo užkulisiai, žino, kad tokio verslo pajamos sunkiai prognozuojamos, o investicijos – reikalas be aiškios pabaigos. Nors žirgo perspektyva pagal kraujo liniją įvertinama dar nė balno ant nugaros neuždėjus, bet jokios garantijos (be pripažintų genų), kad žirgas bus puikus šuolininkas, nėra. Ką jau kalbėti apie ligas, traumas ir įgimtus defektus, kurie dažnai užkerta kelią į profesionalų ringą, kumeliukui dar nė neperžengus paauglystės slenksčio. Betgi netrunku suprasti, kad dažną jojiką meilė žirgams užklumpa netikėtai ir per rekordiškai trumpą laiką užvaldo visą esatį.

 

 

Emocijos – tik šalutinis efektas

 

Arkties tautų inuitų mitologijoje Amarok yra milžiniškas vilkas. Legendose šis gyvūnas pribaigdavo kiekvieną, kuriam užtekdavo kvailumo medžioti naktį vienam. O Beno bėris Amarokas turėjo nebent didelę širdį ir buvo Beno bilietas į „Grand Prix“ lygio varžybas. Tačiau jaunuolis tikina privaląs mąstyti racionaliai ir todėl už naująjį furgoną sumokėjo didžiulę kainą – atsisakęs mylimo žirgo: „Tuo žirgu pasitikėjau kaip niekuo kitu, žinojau, kad „Grand Prix“ lygio kliūtis sušoksiu ramiai. Bet privalau mąstyti kaip verslininkas, kitaip bankrutuotume. Dar kelerius metus būčiau galėjęs juo joti, tačiau per tą laiką žirgo kaina būtų kritusi. Pasirinkome išeitį – šiek tiek pridėję įsigijome jauną, perspektyvų žirgą. Amarokas pateko į geras rankas.“

Amaroką pakeitė du jauni, ne ką mažiau egzotiškų vardų žirgai: Cargo de L’obstinationas iš Belgijos ir Quick-Jet iš Vokietijos. Šokti „Grand Prix“ jie dar per jauni – Benas žino, kad žirgą reikia rengti pamažu, nesukeliant didelio streso, todėl iki svarbių varžybų dar laukia mažiausiai metai sunkių treniruočių.

Arabų legendose pasakojama, kad beduinai buvo pasirengę nukakti nors į pasaulio kraštą, kad rastų gerą žirgą. Tokį, kuris būtų lengvas joti, atsargus ir pakankamai ramus. Ir Benas visada pats keliauja rinktis žirgų – kad ir koks atstumas juos skirtų.

Bandydama suvokti, ką Benui reiškia jo šimtatūkstantinės vertės bendražygiai, prisimenu vienos jodinėjančios psichologės žodžius, kad tarp žirgo ir raitelio atsiranda psichologinių ir fizinių panašumų. Benas juokauja, kad pasitikrins, ar dar nedygsta kanopos, o surimtėjęs vardija: „Žinoma, kiekvieno žirgo psichikos ypatybės skirtingos: yra užsispyrusių, bukų, kietų, baikščių – kaip ir žmonių. Turėjome tokį žirgą, kuris, matyt, buvo skriaudžiamas – įeini į gardą, o jis, užėmęs gynybinę poziciją, baikščiai spraudžiasi į kampą. Po dvejų metų jis neatpažįstamai pasikeitė – gugena, kalbina, kviečia – žino, kad išprašys cukraus ar morką.“

Kaip tik užtinku šviežutėlį straipsnį apie airę Jessicą Kuerten, kuri su žirgu Castle Forbes Libertina iškovojo pirmąją vietą varžybose Geteborge, Švedijoje – viename iš kvalifikacinių laiptelių į pasaulio taurės finalą Ženevoje.

Euforijos apimta patyrusi raitelė beria epitetus savo kumelei: ,,Libby (Castle Forbes Libertina, – aut. past.) – nepakartojama, nuostabi, tikra tigrė, diva, stebuklas – man trūksta žodžių jai apibūdinti. Ji – kovotoja, puikiai žinanti, ką reikia daryti varžybų aikštelėje. Jei ji būtų žmogus, ji būtų puiki verslininkė arba atletė, kuri laimėtų galybę olimpinių medalių. Persirungime laimi Libertina, ne aš, – aš tik sėdžiu balne ir leidžiu jai daryti tai, ką ji moka geriausiai.“

Bet įkvėpimo jauni raiteliai semiasi ne tik iš savo žirgų.

 

Žvilgsnis krypsta į stipriausius

 

Benas savo autoritetu įvardija ne ką kita, o Marcusą Ehningą – 36 metų konkūrų grandą – „Rolex“ reitinguose prieš pusmetį jis karaliavo pirmojoje vietoje, o šiuo metu tvirtai laikosi trečiojoje.

Dauguma jaunų žmonių nepailsta liaupsinti Holivudo ar pop žvaigždžių, o Benas be perstojo gali kalbėti apie tobulą Ehningo jojimo stilių („Jis vienas toks pasaulyje!“) ir ypač – kaip harmoningai ir meistriškai jis joja tarp kliūčių („Niekas kitas negali to atkartoti!“). O pats Marcusas tikina esąs užburtas Tomo Hankso! 

Benas neneigia kopijuojąs ne tik jo techniką, bet ir stilių, ir to nesigėdija: „Juk ne aš vienas!“ – sako. 

Bet Benui kol kas talkina tik vienas padėjėjas (jojikai šį žmogų vadina groomu), kai Ehningo žirgais rūpinasi du veterinarai ir asmeninis kalvis, o maždaug 15 žmonių personalas padeda joti ir prižiūrėti. 

Tačiau komanda – dar ne viskas. Jau vardyti sėkmės garantai: profesionalus ir jojiko charakteriui tinkantis treneris, perspektyvus žirgas ir sunkus, alinantis darbas. Panašu, kad Benas varnele gali pažymėti ir pastarąjį punktą.

 

 

Varžybose – 100 parų per metus

 

Visada maga sužinoti, kokia eilinė neeilinio žmogaus diena, o Benas pasakojimą pradeda tikra intriga.

„Baisi! – juokiasi pašnekovas. – Keliuosi apie pusę aštuonių, užkandu ir lekiu į arklides. Baigiu apie ketvirtą penktą – kasdien joju šešiais ar septyniais žirgus.

Vėliau dar ir universitete atsiranda reikalų – esu Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto ketvirtakursis, studijuoju Kūno kultūrą. Namo grįžtu jau gerokai nusikalęs, pavakarieniauju ir ilsiuosi.“

Varžybos trunka kokias 34 savaites per metus, maždaug 100 parų. Bandau suvokti šiuos skaičius. Nors jis tikina, kad fiziškai varžybose mažiau nuvargsta nei namuose („Juk namie kasdien joju šešiais septyniais žirgais, o varžybose – daugiausiai trimis.“). Tik emocinis krūvis esąs didesnis.

Be to, Benas – šviežiai iškeptas jaunavedys. Jo žmona visiškai nesusijusi su žirgų sportu.

„Ir ačiū Dievui, – atsidūsta jaunasis raitelis. – Man reikia atotrūkio nuo žirgų, ji ir sukuria tą pusiausvyrą tarp dviejų mano pasaulių.“

Ar sodins savo vaiką į balną?

„Šimtu procentų“, – atsako lakoniškai, nedvejodamas.

Atsakymas gana kategoriškas. Ką gi, ratas apsisuko – tėvas buvo tas, kuris Beną įkėlė į balną, o šis pasirengęs tradicijos nenutraukti – ką žinai, gal vieną dieną didžiuosimės konkūrininkų Gutkauskų dinastija. Regis, jis ne iš tų, kuris saugos savo varniukus nuo sunkios, pavojingos, neprognozuojamos profesijos. Benas patikslina, kad būtinai atsižvelgs į jo (jos) nuomonę ir darys viską, kad nuo mažumės jam (jai) žirgai patiktų. Dar kalbėti nemokantį grasinasi sodinsiantis ant mažo poniuko.

Neseniai FEI jojimo sporto žurnale „Focus“ skelbtas interviu su aktoriumi ir raiteliu Williamu Shatneriu. Paklaustas apie žirgų poveikį vaikams, jis atsakė: „Neįtikėtinas, ypač neįgaliems vaikams. Nepameluosiu sakydamas, kad mačiau stebuklų – žirgų daromų stebuklų. Nebyliukai prakalba, nevaikštantys ima vaikščioti. Savo akimis tai mačiau, ir tai – gryna tiesa. 1980-aisiais stebėjau itin sunkios būklės vaikų – tokių, kurie patys net nenulaikė galvos – treniruotę su žirgais. Balne jie darė sudėtingiausius pratimus.“

 

Laimėjimai – tik atspirties taškas

 

Žvilgsnis vis kliūva už galybės apdovanojimų, nuotraukų, taurių – iš tiesų, įpėdiniui kelias į Olimpą jau bus nuklotas tėvo regalijomis. Vos dvidešimt trejų sportininkas jaučiasi įsėdęs į savo roges. Visiškai rimtai tikina nebeskaičiuojantis apdovanojimų. Bet balse negirdžiu nei pasipūtimo, nei išdidumo. Todėl smalsauju, kokią reikšmę jis teikia pergalėms.

Benas paaiškina paprastai ir racionaliai – apdovanojimas – tik atspirtis, paskatinimas judėti pirmyn. Panašu, kad puikybės nuodėmės jis kratosi kaip sugeba ir kiekvienam sutiktajam nekartoja, kad yra dukart Vidurio Europos lygos finalininkas, ketvirtosios vietos laimėtojas. Sako, kad nieko vertos kalbos apie tai, kas galėjo būti, bet neįvyko, kad, pavyzdžiui, šiais metais būtų laimėjęs, jei ne paskutinė kliudyta kliūtis. Beno credo: „Varžybos baigėsi – pamiršk ir eik pirmyn.“ Šiandien raitelis tikras dėl pasirinkto saviraiškos būdo ir tikina, kad dabar jam laikas nuo vienų varžybų iki kitų slenka vėžlio greičiu.

„Žinau, dėl ko dirbu, o ir viską, ko noriu, turiu“, – tvirtina jis.

Ir iš tiesų – išaušta nauja diena, ir Benas jau gyvena ateinančių varžybų rūpesčiais – nėra kada maudytis šlovės spinduliuose. Juolab kad bet kurią akimirką iš lyderio pozicijų gali nukristi į reitingų paraštes.

Benas atskleidžia, kad konkūrų sportas – tiesiog gąsdinamai neprognozuojamas, nes esi priklausomas nuo to, su kuriuo negali pasikalbėti, pasitarti. Žirgas – savo charakterį turintis gyvūnas, bet kada galintis išsigąsti, prarasti koncentraciją ar gebėjimą sutelkti dėmesį. Negana to, jis gali prastai jaustis, o nesant išorinių požymių, raitelis gali to ir nepastebėti.

Klaidų pridaro ir aukščiausios prabos jojikai, todėl Benas save ramina, kad klystant tobulėjama. Jo teigimu, svarbiausia – atpažinti tas klaidas, kurių galima išvengti.

Konkūruose viską lemia akimirka.

„Pats turi precizižkai, beveik chirurgo tikslumu atlikti visus judesius ir pareikalauti to paties iš žirgo. Ir viltis, kad jis paklus. Žmogaus reakcija turi būti žaibiška, o žirgo refleksai – ištobulinti iki begalybės. Laimi vienas, – tas, kuriam tą sykį pavyko geriausiai. Sėkmė – paskutinis X faktorius, be kurio šis sportas ko gero sukeltų gerokai mažiau aistrų“, – pasakoja raitelis.

 

Tėvo indėlis

 

Beną šiandien galima vadinti Lietuvos konkūrų sporto veidu, tad nieko keista, kad ir apkalbų apie jį paleista visokių – kad viskas pasiekta tėvo pinigais. Kad jis – arogantiškas ir „prie tinginio“. Daugeliui ramybės neduoda mintis: „Aš juo dėtas...“

Bet Benas tik atsidūsta: „Apkalbų nesužiūrėsi, teko užsiauginti storą odą.“ 

Varžybų aikštelėje viską lemia sekundės, o kuo ten gali pagelbėti tėtis? „Gal kam vaidenasi, kad jis nematomas ir gali užkelti numestą kliūtį“, – iš nepagrįstų kalbų juokiasi sportininkas.

Bet Benas nepaliauja kartojęs, kad vertina tėvo paramą ir pripažįsta, kad tik jo dėka gali turėti perspektyvų žirgą bei samdyti talentingus trenerius, tačiau visa kita užtarnauta paties raitelio prakaitu ir kantrybe. Pastarosios itin daug prireikia dirbant su jaunais žirgais.

„Negaliu sau leisti prabangos rodyti kaprizų. Žinia, jaunam žirgui didi palaima išvesti jojiką iš kantrybės – visai kaip ir mažam vaikui. Bet stabteli, pažingsniuoji ir vėl pradedi nuo pradžių, nesiveldamas į provokuojamas kovas,“ – dėsto jis.

Panašu, kad Benas vadovaujasi natūraliosios žirgininkystės guru – Monty Robertso išmintimi: „Jei dirbsi su žirgu taip, lyg turėtum penkiolika minučių – užtruksi visą dieną. Dirbk taip, lyg turėtum visą dieną, ir užtruksi penkiolika minučių.“

Savo kasdienybę suvokęs kaip pašaukimą Benas kas rytą skuba į mėgstamą darbą. Paklaustas, kaip jam nepabosta kasdien šitiek valandų joti, atsako, kad negali suvokti, kaip tiek valandų galima išsėdėti kėdėje, kad ir labai „aukštoje“. Ir priduria, kad kartą per metus išsirengęs atostogų, jau po dienos ima muistytis ir nerimauti – išgyvena tarsi kokią balno abstinenciją. Manau, kad į Anoniminių Jojikų klubą susirinktų ne vienas, kamuojamas tokios pat negalios. Negana to, ji užkrečiama! Šiuo virusu „užsikrėtęs“ ir Beno tėtis Gediminas.

 

Pilkieji sporto kardinolai

 

Įprasta manyti, kad ambicingų tėvų atžalų dalia nesaldi. Bet ir gimdytojams reikia tvirtybės rungtis su talentingųjų tinginio demonais, nuovargio ir moralinio nuosmukio krizėmis. Pagaliau tenka griauti stereotipus, kad vaikų lavinimas – motinos prerogatyva, o tėvas – stebėtojas ir priešokiais – baudėjas. Gutkauskų šeimoje mama ir žmona – pilkasis šeimos kardinolas, išrengiantis vyrus į kelionę, sužiūrintis paliekamus ūkio darbus.

Ji ir pokalbio klauso atstu nuo mūsų, – papildydama kavos, kartkartėmis įsiterpdama, kuria ramų ir jaukų foną. Toks vaizdas įprastas konkūrų varžybose – kai raiteliai maudosi šlovės spinduliuose, jų artimieji kukliai ramsto aikštelės pakraščius iš rankų nepaleisdami keisčiausių žirgo priežiūros įrankių.

Bet ponas Gediminas – ne toks. Jis sūnui ir vadybininkas, ir finansinis bei moralinis rėmėjas, o kai prispiria aplinkybės – ir treneris. Natūraliai kyla klausimas, ar niekada šeimos vyrai nesurėmė ragų – juk Benas gimęs po karštakošio avino ženklu.

 

 

Ašarų kibirai

 

Benas tikina apsipratęs su tuo, kad paprastai būna tėvo viršus ir nekaupia nuoskaudų, nes jiedu – „skirtingos svorio kategorijos“ žaidėjai. O tėvas suokalbiškai pašnibžda – arklidėse gal dar rastume ašarų kibirą, menantį ne vieną silpnumo akimirką, kurios šaltinis – parduotas mylimas žirgas ar kitokia netektis. Nors Benas bando pasislėpti už atsainios šypsenos, nesunku įžvelgti – už jos slepiasi liūdesys, atpažįstamas tik tam, kam teko atsisveikinti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ne savo noru.

Bet ilgainiui iš ašarų išaugta. Daugėjo ilgų kelionių į varžybas ir iš jų. Būtent kelionėse tėvas ir sūnus išgvildendavo keblumus, kūrė planus, rikiavo prioritetus. Atviravimai furgono kabinoje, kai už nugaros šnopuoja ir garuoja žirgai, ko gera ir lėmė, kad Benas pats tapo motyvuotas sportininkas – pamažu atėjo suvokimas, koks prasmingas gali būti gyvenimas, kai santarvėje žengia darbas ir pomėgis.

 

  

Sodyba be arklio – ne sodyba

 

Metas išgirsti ir pono Gedimino nuomonę – juk retenybė, kad tėvas visą savo verslą pasuktų sūnaus karjerai kurti.

„Visi mes šeimoje susieti ne tik giminystės, bet ir verslo saitais, – atitaria Gediminas Gutkauskas, įsikūręs senelių žemėje, iš kurios šeima buvo išdraskyta po Karagandos ir Archangelsko lagerius. – Negalėtume produktyviai funkcionuoti atskirai. Na, o aš nesu linkęs perkėloje keisti arklių – matau šviesą tunelio gale, todėl kantriai judu pirmyn. Ir jaučiu, kad vis tvirčiau užsiveria tos durys, per kurias galėčiau pasukti atgal – per daug investuota laiko, pinigų ir idėjų.“

Pasakojimą apie verslo krypties pasirinkimą Gutkauskas vyresnysis pradeda nuo mamos, Beno senelės Onos Gutkauskienės. Išgyvenusi košmariškus tremties metus, žemaitiška charakterio stiprybe moteris gausiai apdalijo vaikus ir vaikaičius. Gal todėl Gutkauskų šeimoje tėvo autoritetas – nekvestionuojamas. O Gediminas tarė, kad sūnus taps aukščiausios prabos raiteliu – nusprendė nė negirdėjęs apie edukacinę teoriją, kad ne nuodėmė spausti vaiką tiek, kiek tik išgali, jei tik užčiuopi kokį talento mazgelį. Neskaitęs ir tos, pagal kurią vaikas savo kelią turįs rinktis pats. 

Taigi Beno sėkmės istorijos neįsprausi į vienareikšmiai sportinius rėmus – lyg pyragas sluoksniuojasi žmogiškoji drama, emocijų ir santykių kryžkelės, kurios ir leido Benui užkilti taip aukštai ir taip anksti. Ne veltui sakoma, kad konkūrą renkasi tik drąsūs, ambicingi, azartiški, bet emocijų nepalaužiami žmonės. 

 

„Formulė-1“ ir gnaibantis ilgesys

 

Benas sutinka, kad tėvas spaudė negailėdamas, bet, matyt, nepersūdė, nes vieną dieną jaunuolis suvokė, kad mėšlo kvapas nosies neberiečia ir arklidžių aplinka nebeglumina. Į žirgų sportą paauglys pateko tiesiai iš greičio, padangų ir benzino pasaulio – nuo mažumės lakstė kartingais kartu su Kazimu (Kazimieru Vasiliausku – pirmuoju lietuviu „Formulė - 2“ lenktynėse).

„Kas žino, gal šiandien jau „Formulėje-1“ skraidyčiau?“ – išsprūsta Benui.

Bet ryžtingai įsiterpia tėvas: „Jaučiau, kad Dievas Benui talento nepagailėjo – į balną pirmąkart įsėdo 1999-aisiais, tą pačią dieną nulėkė šuoliais, lyg būtų jojęs nuo gimimo. Kitą dieną jis jau šoko per kliūtis – net sėdėti taisyklingai dar nemokėjo – įsikibo į balną ir šoko – kliūčių aukštis siekė metrą. Įsisukus ratui, beliko pasiduoti įvykių tėkmei. Juk jis joti savaime pradėjo.“

„Savaime privertei!“ – išsprūsta sūnui, ir pliūpteli juoko banga.

Vos po pusės metų treniruočių Benas jau iškovojo teisę važiuoti į Čilę, į 2000-ųjų Pasaulio vaikų konkūro čempionatą, ir nugalėjo atidarymo konkūre! Tėvas sakosi tokio talento negalėjęs ignoruoti.

Maga sužinoti, ką rūpestingas tėvas jaučia prieš sūnaus startą, bet įsiterpia Benas: „Buvo kartą atvejis – jojau Donecke. Gruntas puikus, arkliukas per kliūtis, rodos, ne šoka, o skrieja. Apimtas ekstazės užmetu akį į tėvą, o jis net nežiūri! Skeryčiodamasis pasakoja kažin ką šalimais įsitaisiusiam kaimynui.“

Čia jau neišlaiko Gediminas: „Aš žirgą bandžiau parduoti!“

Primenu Benui prieš porą metų viename interviu išsakytą mintį, kad niekada neišvyktų iš Lietuvos. Ir šiųmetę poziciją, kad pakaktų pirštu pamoti, ir sutiktų atstovauti kitai šaliai. Kas atsitiko per tuos metus?

„Iš Lietuvos aš ir šiandien nenoriu išvažiuoti, bet sutikčiau atstovauti šaliai, kuriai nors kiek rūpėčiau. Taip daro dauguma mūsų sportininkų, ir niekas jų už tai nelinčiuoja. O jei kam magėtų smerkti, papasakosiu neseną nuotykį: per svarbias varžybas Lietuvos konkūrų rinktinė – keturi raiteliai – dalijomės dviem švarkais, iš kurių vienas buvo mano. Mat valstybė neišgali jų nupirkti. Ir krizė čia niekuo dėta – taip buvo visada, net geriausiais Nepriklausomybės laikais. Ir šiandien esu įrašytas į Lietuvos žirginio sporto suaugusiųjų rinktinę, bet nežinau, ar noriu rizikuoti savo ir žirgo sveikata, kai vyrauja toks požiūris.“

Kol narstome po raitelio gyvenimo vingrybes ir kainą, kurią tenka mokėti, kad pasiektum sportinių aukštumų, per svetainės langus akys bando aprėpti galybę hektarų laukų, kuriuose vėją karčiuose gaudo bėriai, sarčiai, širmiai. Šie prakilnūs gyvuliai vertina partnerystę ir atsidėkodami kils ir leisis, kils ir leisis. O jei prieš kliūtį surakins baimė, verta prisiminti amerikiečių rašytojo C. W. Andersono patarimą: „Permesk savo širdį per kliūtį, ir žirgas ja seks.“

 

Konkūras

 

Konkūras (angl. – show jumping) – viena iš trijų olimpinių jojimo šakų – yra bene populiariausia jojimo sporto rungtis: raitelių varžybos griaunamų kliūčių aikštelėje. Raitelio tikslas – be klaidų ir greitai įveikti kliūtis. Vidutinis kliūčių aukštis svarbiausiose varžybose – 160 cm. Šuolio galingumo konkūruose peršokamos kliūtys kartais siekia net 250 cm.

 

 

Benas Gutkauskas

 

1999 m. – Lietuvos konkūrų čempionas.

2000 m. – Pasaulio vaikų čempionato atidarymo konkūro laimėtojas (Čilėje).

Nuo 2002 m. iki 2007 m. – jaunučių, jaunių, jaunimo, jauno žirgo ir suaugusiųjų grupės Lietuvos konkūrų čempionas.

Trečioji vieta jauno žirgo rungtyje Vengrijoje (CSI***), pirmoji – atvirame Rusijos žiemos čempionate, antrosios vietos medalis – Maskvos CSI**** Grand Prix.

2009 m. CSI*** Sankt Peterburge – 1, 2 ,3 ,4 ir 6 vietos. Tais pačiais metais Lenkijoje laimėta ketvirtoji vieta Centrinės ir Vidurio Europos varžybose.

2009 m. – 266 FEI (Fédération Equestre Internationale) „Rolex“ reitingų vieta