Plytos – jau su pavardėmis

Vasaros pabaigoje sostinės Konstitucijos prospekto ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje palei transporto žiedą iškils skulptoriaus Tado Gutausko skulptūra „Laisvės kelias“ – paminklas vienam didingiausių įvykių, atvedusių Lietuvą į laisvę – Baltijos keliui. Šis paminklas – visuomeninė iniciatyva, sugalvota ir remiama pačių piliečių: skulptūros statyba finansuojama visų norinčių projekte dalyvauti žmonių lėšomis, kurie gali nusipirkti savo vardinę arba šeimos plytą. Kiek bus plytų, toks bus ir paminklas. Tai – ir pilietiškumo, ir tautos vienybės išbandymas. Dabar yra nupirkta daugiau nei 2,2 tūkst. vardinių plytų. Šios rankų darbo plytos pagal šimtametes tradicijas jau gaminamos keramiko Gintaro Kniežos dirbtuvėse Varėnos rajone.

„Su tuo moliu jau daugiau kaip dešimt metų gyvenu – kur aš, ten ir jis. Tas molis – aukso vertės“, – sako keramikos meistras Gintaras Knieža. (Tomo Kaunecko nuotr.)

Gera molinė plyta – itin sudėtingas ir didžiulio išmanymo bei meilės reikalaujantis gaminys. Tačiau rašytinių šaltinių ar dokumentų apie plytų gamybą ar plytinių įrenginius Lietuvoje beveik nėra išlikę, todėl trejus metus Knieža ieškojo literatūros, eksperimentavo, pagamino ir išmetė tūkstančius plytų. Pavyzdžiui, labai reikšmingi degimo krosnyje, kurioje tvyro tūkstančio laipsnių temperatūra, įvairiose jos vietose susidarantys net 10 laipsnių skirtumai.

Jis dirbo vadovaudamasis intuicija ir logika, o kurdamas ir tobulindamas savo technologiją, didelių klaidų nepadarė: kai vėliau gavo daug informacijos iš užsienio, suprato, kad jo klaidos buvo labai menkos.

„Svarbiausia, kad plyta būtų gaminama lauko sąlygomis. Saulė, vėjas ir lietus moliui tik padeda, bet suvaldyti stichijas – labai sunku. Tai labai primena buriavimą, – sako šimtametes tradicijas puoselėjantis vyras, tautinio paveldo sertifikato plytoms, čerpėms ir puodynėms savininkas. – Molis nėra paprasta medžiaga, nes nauja forma – naujas procesas. Molį reikia užkoduoti. Ir – jokios chemijos!“

„Aš vadovaujuosi senovės receptais ne todėl, kad tai yra madinga, o todėl, kad tai – protinga“, – sako Knieža. Jis šypsosi, kad nieko naujo nėra išrasta, o garsių Vakarų plytų gamintojų skelbiami atradimai yra ne kas kita, o tik sumaniai nukopijuotos senųjų meistrų technologijos.

Lauke esančioje pašiūrėje ant lentų tvarkingai surikiuotos džiūsta vardinės plytos, iš kurių bus statomas paminklas „Laisvės kelias“. Kniežos pagalbininkas, energetikas Saulius, pasidėjęs pavardžių sąrašą, spaudžia žmonių pavardes po vieną raidelę. Kiekviena plyta meistrų rankų pagaminta, pačiupinėta, paglostyta, paguldyta. Jokio konvejerio, jokios pramonės, šimtaprocentinis rankų darbas.

Tradicijos tradicijomis, bet iš tų plytų bus statomas paminklas, ir ne vienai dienai. Vis garsiau skamba nematomas skeptikų choras, traukiantis liūdną giesmę: „Glazūruotos plytos – po atviru dangum!“

Tačiau meistras rodo VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos išduotą bandymų protokolą. Rezultatai – puikūs.

Reportažas iš Gintaro Kniežos dirbtuvių Varėnos rajone – žurnalo „Versus“ birželio numeryje.

ĮDĖK SAVO PLYTĄ: www.laisveskelias.lt